Žinoma! Dirbame su daugybe skirtingų projektų, tačiau didžiausias mano iššūkis iki šiol buvo 1921 m. statyto medinio salono katerio „Bonito“ prikėlimas. Šio projekto planavimas prasidėjo dar gerokai prieš man gimstant, kai mano tėvas pirmą kartą bandė šį laivą įsigyti. Deja, tąkart nepavyko. Vėliau, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, laivas tiesiog pradingo. Tėvas per šeimos vakarienes nuolat jį prisimindavo: „Yra toks nepaprastas laivas „Bonito“... Vieną dieną mes jį surasime ir prikelsime.“ Neįtikėtina, bet šį katerį visiškai atsitiktinai aptikome 2008 metais. Į sandėlį, kuriame tėvas laikė keletą medinių laivų, užsuko pagyvenusi moteris ir tarstelėjo: „O, jūs turite medinių valčių? Mes kieme irgi turime seną medinį laivą, jau paruošėme jį sudeginti Joninių lauže.“ Tėvas pasiteiravo, gal laivas turi pavadinimą, ir ji atsakė: „Taip, tai „Bonito“!“ Tėvui vos širdis neperstojo plakti supratus, kad tai tas pats laivas.
Istorijos sugrąžinimas į jūrą
Pažintis su Jani Vahto
Amatininkai dažnai kalba apie atsakomybės jausmą, siekdami, kad jų darbai tarnautų kuo ilgiau ir būtų ilgaamžiai. Tačiau kad ir koks meistriškas būtum, laikas anksčiau ar vėliau palieka savo pėdsaką. Kai tai nutinka, pasauliui prireikia tokių žmonių kaip suomių medinių laivų restauratorius Jani Vahto – meistrų, gebančių įvertinti protėvių įdėtą triūsą ir pasiryžusių prikelti istorinius projektus naujam gyvenimui. Šiame interviu Jani dalijasi pasakojimu apie savo didžiausią gyvenimo projektą – 1921 m. statyto salono katerio „Bonito“ restauravimą – bei atskleidžia savo darbo filosofiją.
Jani, ar galėtumėte mus supažindinti su visais šio projekto etapais – nuo planavimo iki pirmojo bandomojo plaukimo? Ką apima kiekvienas etapas ir kam teikiate pirmenybę?
Mums pavyko laivą išgelbėti. Parsivežėme jį į dirbtuves ir ėmėme galvoti, nuo ko pradėti. Taip išmokau tirti istorinių laivų kilmę, ieškoti buvusių savininkų ir rasti finansavimą tokio masto projektams – kitaip tariant, perpratau visą projekto valdymo procesą. Dirbant atėjo suvokimas, kad labiausiai mane traukia galimybė pačiam fiziškai prisidėti prie medinio karkaso restauravimo. Tai buvo milžiniškas komandinis darbas: kartu petys į petį dirbo mano tėvas, profesionalūs laivų statytojai, baldžius, elektrikas, metalo apdirbimo specialistai, būrys savanorių ir aš pats. Šiandien mes jau finišo tiesiojoje. Šis kelias pareikalavo beprotiškai daug jėgų, bet davė neišmatuojamai daug: nuo euforijos akimirkų iki ašarų ir bent dviejų visiško fizinio išsekimo epizodų. Esu aistringas, kantrus ir gerąja prasme šiek tiek pakvaišęs dėl savo amato. Tikiu savo svajonėmis ir tikiuosi, kad šis projektas įkvėps tuos, kurie dar abejoja, ar verta siekti didelių tikslų, ar geriau likti saugioje komforto zonoje.
Esu girdėjęs, kad būtent tėvo meilė laivams ir meistriškumui įžiebė jūsų aistrą šiam amatui. Kas padėjo nepasiduoti ir eiti šiuo keliu toliau?
Mano tėvas – išskirtinis meistras ir didžiausias mano įkvėpimo šaltinis, todėl labai norėjau perimti jo amatą. Pradėjau nuo paviršių apdailos: mokiausi šlifuoti, lakuoti ir, tiesą sakant, man sekėsi visai neblogai. Vėliau susidomėjau pačia laivų konstrukcija ir medienos apdirbimu. Įstojau į laivų statybos mokyklą, tačiau netrukus man smogė psoriazinis artritas, smarkiai pažeidęs rankų pirštų sąnarius. Mokslus teko nutraukti. Tuo metu maniau, kad fizinio darbo meistro karjerą teks pamiršti visiems laikams. Pusmetį užtruko diagnozės nustatymas, dar kelis mėnesius – tinkamų vaistų paieška. Kai gydymas pradėjo veikti, supratau, kad galiu ir privalau grįžti prie savo pašaukimo. Mane veda ir gilus noras atgaivinti marinistinį paveldą, kuris kadaise buvo neatsiejama mūsų šalies ir pakrančių kultūros dalis.
„Jei pavyks atkurti bent vieną laivą, kuris prieš šimtmetį buvo įprastas mūsų salyno vaizdas, būsiu laimingas.“
Jani Vahto, tradicinių laivų restauratorius
Kas, jūsų nuomone, meistrui yra svarbiausia, siekiant nepriekaištingos darbų kokybės?
Manau, kad svarbiausia – nuolat mokytis iš kuo platesnio rato specialistų ir įsiklausyti į meistrus, kurie šiame amate sukaupę dešimtmečių patirtį. Visada teiraujuosi profesionalų, kaip jie atlieka vieną ar kitą operaciją. Pavyzdžiui, lakavimo metodikų yra dešimtys, ir man be galo įdomu išbandyti jas visas. Esu dėkingas kiekvienam, radusiam laiko pasidalinti savo žiniomis. Taip atrandu aukso vidurį ir susiformuoju savo braižą.
Kokius įrankius savo dirbtuvėse naudojate dažniausiai?
Kalbant apie „Festool“, pastaruoju metu atlieku nemažai preciziškų užduočių su vertikaliuoju frezeriu OF 1400. Taip pat nuolat dirbu su skersinio pjovimo staklėmis KAPEX KS 120bei mobiliomis stalinėmis diskinėmis pjovimo staklėmis CSC SYS 50. Šias stakles tiesiog įsimylėjau vos išpakavęs. Žinoma, šalia „Festool“ įrangos mane beveik visada pamatysite ir su lako teptuku rankoje.
Kokius įrankius savo dirbtuvėse naudojate dažniausiai?
Kalbant apie „Festool“, pastaruoju metu atlieku nemažai preciziškų užduočių su vertikaliuoju frezeriu OF 1400. Taip pat nuolat dirbu su skersinio pjovimo staklėmis KAPEX KS 120bei mobiliomis stalinėmis diskinėmis pjovimo staklėmis CSC SYS 50. Šias stakles tiesiog įsimylėjau vos išpakavęs. Žinoma, šalia „Festool“ įrangos mane beveik visada pamatysite ir su lako teptuku rankoje.
Kaip kokybiški įrankiai keičia darbo procesą? Ko iš jų reikalaujate?
Mokantis medžio apdirbimo paslapčių – projektas po projekto, įrankis po įrankio – greitai paaiškėja, kad įrankių kokybė ir galimybė idealiai nustatyti matmenis turi lemiamą reikšmę. Su tiksliais įrankiais mokymasis tampa ne kančia, o grynu malonumu! O rezultatas džiugina net ir tada, kai padarai smulkių klaidų. Iš savo įrankių tikiuosi ypatingo patvarumo ir garantijos, kad atliekant tikslius darbus nustatymai neišsireguliuos.
Ar restauruotuose laivuose paliekate savo firminį ženklą?Kadangi užsiimame istorine restauracija, palikti ant šimtametės medienos kokius nors autorinius ženklus būtų neetiška. Mano vizitinė kortelė – tai pats dėmesys smulkmenoms. Noriu atkurti ir pabrėžti tas autentiškas detales, kurių pasigendama šiuolaikiniuose laivuose, ir padėti kitiems pamatyti jų grožį.
Ar turite savo svajonių laivą, kurį labiausiai norėtumėte restauruoti?
Savo eilės dirbtuvėse laukia visa istorinių laivų kolekcija. Visgi viena didžiausių mano svajonių – surasti legendinę motorinę jachtą „Paragon“. Ji buvo pastatyta 1921 m. čia pat, mano gimtajame mieste, tačiau dingo be žinios dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Jei jos rasti nepavyktų, vieną dieną norėčiau pastatyti tikslią jos repliką. Kai išplaukiu į atvirą jūrą šimtamečiu laivu, mintimis persikeliu šimtmečiu atgal. Tai pati tikriausia kelionė laiku, kokią tik galima patirti.
Kokią įtaką Jūsų veiklai daro vietos tradicijos ir gimtasis miestas?
Didžiulę. Daugelis mūsų restauruojamų laivų buvo pastatyti mano gimtajame Turku mieste, garsėjančiame giliomis jūrinėmis tradicijomis. 1889–1954 m. čia veikė viena didžiausių Šiaurės šalyse laivų statyklų „Åbo Båtvarf“, per savo gyvavimo laikotarpį nuleidusi į vandenį per 5000 laivų. Jaučiu pareigą išsaugoti šį palikimą ateities kartoms. Nesvarbu, ar laivas priklauso man, ar užsakovui – mes visada pasiruošę padėti ir įkvėpti žmones saugoti istorinius medinius laivus.
Ką norėtumėte perduoti savo socialinių tinklų sekėjams?
Savo profilį sukūriau norėdamas dalintis aistra amatui ir medžio estetika. Mano tikslas – įkvėpti žmones dirbti rankomis, domėtis pasauliniu laivadirbystės paveldu ir kartu atrasti Suomijos laivų statybos istoriją bei mūsų nepakartojamą salyną.
Kuri darbo dalis Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
Mokytis naujų dalykų, bendrauti su įdomiais meistrais, įkvėpti kitus ir saugoti gyvąją istoriją. Partnerystė su „Festool“ tapo puikia mano profesinės kelionės dalimi – kai dirbi su patikimais įrankiais, pats darbas tampa tikru malonumu.
