Istorijos sugrąžinimas į jūrą

Susipažinkite su Jani Vahto

Amatininkai kalba apie atsakomybės jausmą, siekdami, kad jų darbai būtų tvirti ir kuo ilgesnio tarnavimo. Tačiau kad ir koks meistras bebūtum, galiausiai laikas viską paveikia. O kai tai atsitinka, pasauliui reikia tokių žmonių kaip suomių restauratorius Jani Vahto, kurie pastebėtų ir įvertintų ankstesnių amatininkų pastangas bei imtųsi jų projektų. Šiame interviu Jani pasakoja apie savo didžiausią iki šiol įgyvendintą projektą – 1921 m. pagamintos saloninės valtys „Bonito“ restauraciją – ir apie savo darbo filosofiją.

Brangioji Jani, ar galėtumėte mus supažindinti su visais etapais – nuo projekto planavimo iki pirmojo bandomojo reiso po restauracijos? Ką apima kiekvienas etapas ir kokie yra atitinkami prioritetai?

Be abejo! Turime daug įvairių projektų, bet didžiausias mano iššūkis iki šiol buvo 1921 m. pagamintos „Saloon Boat Bonito“ restauracija. Šio projekto planavimas prasidėjo dar gerokai prieš man gimstant, kai mano tėvas pirmą kartą bandė įsigyti tą laivą. Deja, jam nepavyko! Vėliau, 1990-ųjų pradžioje, laivas dingo. Tėvas nuolat užsimindavo apie jį per vakarienės pokalbius: „Yra toks laivas, vadinamas „Bonito“, ir vieną dieną mes jį surasime ir restauruosime.“ Stebėtina, bet valtį radome 2008 m. visiškai atsitiktinai, kai į sandėlį, kuriame mano tėvas laikė keletą kitų medinių valčių, užsuko pagyvenusi moteris. Ji pasakė: „O, turite senų medinių valčių? Mes taip pat turime seną medinę valtį lauke, ir ji jau visiškai paruošta vasaros vidurio laužui.“ Tėvas paklausė, ar valtis turi pavadinimą, o ji atsakė: „Taip, ji vadinasi „Bonito“!“. Tėvas beveik apalpo, kai suprato, kad tai ta pati „Bonito“.
Tuomet mums buvo leista išgelbėti valtį, mes ją atgabenome į savo sandėlį ir pradėjome galvoti, kaip ją atgaivinti. Taigi išmokau, kaip tirti šias senas valtis. Kaip surasti ankstesnius savininkus ir kaip gauti finansavimą tokiam projektui. Trumpai tariant: kaip apskritai vykdyti projektą. Kai kuriuo šio proceso etapu supratau, kad vis labiau domiuosi, kaip pati fiziškai restauruoti šiuos laivus. Tai buvo didžiulis komandos darbas, kuriame dalyvavo mano tėvas, laivų statytojai, baldų apmušėjas, elektrikas, metalo apdirbėjai, daugybė savanorių ir aš pati. Dabar esame prie finišo linijos. Procesas buvo labai sunkus, bet ir labai vertingas. Jis man davė tiek daug – nuo džiaugsmingų akimirkų iki daugybės ašarų ir bent dviejų išsekimo epizodų. Esu aistringa, labai kantri ir šiek tiek pamišusi. Tikiu savo svajonėmis ir tikiuosi, kad šis projektas įkvėps žmones, abejojančius, ar turėtų siekti savo svajonių, ar pasitenkinti kažkuo saugesniu.

Kituose interviu esate pasakojęs, kad būtent tėvo aistra laivams ir meistriškumui įžiebė ir jūsų pačio aistrą. Kas leido jums ir toliau eiti šiuo keliu?

Mano tėvas yra puikus meistras ir man didžiulė įkvėpimo šaltinis, todėl aš irgi norėjau išmokti to paties amato. Taigi pradėjau nuo apdailos darbų. Išmokau šlifuoti ir lakuoti. Manau, kad man tai sekėsi gana neblogai. Vėliau susidomėjau pačia medžio apdirbimo veikla. Įstojau į laivų statybos mokyklą, bet netrukus po to, kai pradėjau mokytis, susirgau psoriaziniu artritu, kuris labai smarkiai paveikė mano pirštų sąnarius. Turėjau mesti mokslus ir buvau beveik įsitikinęs, kad niekada nebegalėsiu dirbti tokio fizinio darbo. Man prireikė apie 6 mėnesių, kol buvo nustatyta diagnozė, ir dar keletą mėnesių, kol radau tinkamus vaistus. Kai kuriuo metu supratau, kad galiu vėl imtis atgijusios aistros medžio apdirbimui. Taip pat labai noriu atgaivinti kultūrinę istoriją, kuri kadaise buvo didelė mūsų šalies ir regiono istorijos dalis.

„Jei pavyks atkurti bent vieną laivą, kuris prieš 100 metų buvo įprastas vaizdas mūsų salyne, būsiu laimingas.“

Jani Vato, laivų restauratorius Suomijoje

Ką, jūsų nuomone, yra svarbiausia, kad meistras atliktų darbą kokybiškai?

Manau, kad labai svarbu mokytis iš kuo daugiau žmonių ir klausytis tų, kurie šioje srityje dirba jau labai ilgą laiką. Aš visada klausiu visų profesionalų, kaip jie atlieka konkrečius darbus. Pavyzdžiui, lakuojant yra tiek daug skirtingų metodų, ir man labai patinka išgirsti apie juos visus. Visada esu labai dėkingas, kai kas nors randa laiko mane pamokyti. Tada galiu rasti aukso vidurį ir pasirinkti sau labiausiai patinkantį būdą.

Kokius įrankius naudojate dažniausiai?

Kalbant apie „Festool“, pastaruoju metu daug įdomių darbų atlieku su frezavimo staklėmis „OF 1400“. Taip pat dažnai naudoju „Kapex 120 “ ir stalinį pjūklą „CSC SYS 50 “. Į šį stalinį pjūklą aš iš karto įsimylėjau, vos jį gavęs. Be „Festool“ įrankių, mane gana dažnai galima pamatyti su lako teptuku rankoje.

Kaip jūsų įrankiai padidina darbo proceso vertę? Ko tikitės iš savo įrankių?

Mokydamasis dirbti su medžiu – projektas po projekto, įrankis po įrankio – tikrai įsitikinau, kad įrankių kokybė ir galimybė lengvai atlikti tikslius matavimus daro milžinišką skirtumą. Tai palengvina mokymosi procesą ir paverčia jį maloniu užsiėmimu! O rezultatas visada stebina (net ir tada, kai padarau klaidų). Tikiuosi, kad įrankiai bus labai patvarūs ir išliks gerai sureguliuoti, kai man reikės atlikti tikslų darbą.

Ar jūsų projektuose yra kokia nors charakteringa detalė?

Kadangi daugiausia užsiimame restauravimo darbais, ant senos medienos daryti kokius nors konkrečius ženklus yra tarsi draudžiama. Tačiau manau, kad mano „parašas“ yra pats dėmesys detalėms. Noriu išryškinti tas detales, kurių trūksta daugelyje šiuolaikinių laivų, ir padėti žmonėms jas pastebėti.

Ar yra laivas, kuriame svajojate dirbti?

Turiu laivų kolekciją, kuri laukia, kol bus atgaivinta. Tačiau taip pat svajoju surasti tą didžiulę ir legendinę motorinę jachtą „Paragon“, kuri buvo pastatyta 1921 m. čia, mano gimtajame mieste, bet dingo dar 1920-ųjų pabaigoje. Jei nepavyks jos surasti ir atstatyti, vieną dieną labai norėčiau pastatyti jos kopiją. Kai išplaukiu į jūrą senovine valtimi, mintyse tarsi keliauju atgal laiku. Tai artimiausia, ką man pavyko patirti, panašaus į tikrą kelionę laiku.

Kokią įtaką tau ir tavo kūrybai daro tradicijos bei tavo gimtasis miestas?

Labai daug. Dauguma mūsų projektų iš pradžių buvo įgyvendinti mano gimtajame mieste Turku, kuris yra jūrinis miestas. Nuo 1889 iki 1954 metų čia veikė didžiausia Šiaurės šalių laivų statykla („Åbo Båtvarf“). Per metus jie pastatydavo daugiau nei 5000 laivų. Jaučiu, kad mano pareiga – išsaugoti ir atkurti kuo daugiau laivų, kiek tik galiu. Nesvarbu, ar laivas priklauso man, ar kam nors kitam. Mes visada mielai padėsime kitiems ir skatinsime juos restauruoti savo laivus.

Ko norėtumėte, kad jūsų sekėjai pastebėtų jūsų turinyje?

Sukūriau šį profilį, kad galėčiau pasidalinti savo aistra ir iš jos kurti savo meno kūrinius. Dabar noriu įkvėpti žmones dirbti rankomis, atkurti mūsų bendrą laivų statybos kultūrinę istoriją visame pasaulyje ir sudominti žmones iš viso pasaulio Suomijos laivų statybos istorija bei mūsų nuostabiuoju salynu.

Kokia jūsų darbo dalis jums labiausiai patinka?

Mokytis naujų dalykų, susipažinti su įdomiais žmonėmis, įkvėpti kitus ir puoselėti istoriją. Darbas su „Festool“ buvo nuostabi mano kelionės dalis. Linksmi ir patikimi įrankiai reiškia malonų darbą.